NAUJO ALBUMO RECENZIJA | Ar naujas „Mastodon“ kailis patogus?

Visai neseniai, prieš mėnesį (jei tiksliai, birželio 24-ąją) pasirodė vienas mano laukiamiausių šių metų albumų, kurį parengė jau senokai mano grojaraščiuose dominuojantys sunkaus ir progresyvaus metalo grandai – „Mastodon“. Šeštasis jų studijinis albumas, todėl galima manyti, jog jame bus įdėta pakankamai patirties ir jis turėtų būti brandesnis. Aišku, istorijoje pilna pavyzdžių, kad vėliau išleisti albumai lieka neįvertinti arba visais požiūriais žvelgiant, yra prastesni už pirmuosius. Net metalo dievai „Metallica“ yra kritikuojami, kad prasidėjus 10-ajam praėjusio amžiaus dešimtmečiui grupės kūrybos vertė sumenko („The Black Album“ kartais vadinamas paskutiniu geru kolektyvo darbu). Ir tai tik vienas pavyzdys iš galybės, todėl šioje recenzijoje man rūpi iškapstyti, ką „Mastodon“ išlaikė ir ką suorganizavo naujo, kokių netikėtų atspalvių galime išvysti naujajame „Once More ‘Round the Sun“.

Kai kas po albumo pasirodymo jau spėjo pastebėti, jog grupės stilistika per šešių albumų kelią skilusi į tris epochas po porą albumų. Pirmieji du („Remission“ ir „Leviathan“) labiausiai orientuoti į sunkųjį metalą, viduriniai du („Blood Mountain“ ir „Crack the Skye“) – progresyviojo metalo darbai, o „The Hunter“ ir „Once More ‘Round the Sun“ albumuose galime įžvelgti dar naujesnes ir iki šiol nematytas formas, tačiau daug kas sako, jog tai labiau sunkusis negu progresyvusis metalas. Šis faktas, mano nuomone, teisingas tik dalinai, nes progresyvumo užuomazgos bene visu grupės gyvavimo laikotarpiu buvo susipynusios su sunkiojo metalo stilistika, tik vienur („Crack the Skye“) jos išlįsdavo labiau, kitur („Remission“) mažiau, o „The Hunter“ išvis sunkiai įžvelgiamos. Galima taškyti ir darkyti „The Hunter“ už tai, koks jis prastas priešpastatant kitus „Mastodon“ albumus, norima įkasti už progresyvumo trūkumą, visišką repertuaro supaprastėjimą ir nebuvimą kažko ryškaus albume. Ir aš būčiau linkęs sutikti, kad taip yra, tik nesakyčiau, tik formuluočiau kitaip – tokio tipo albumas yra ne tiems grupės fanams, kurie tikisi kažko kaip „Blood Mountain“. „Mastodon“ reikėjo su naujuoju albumu atsitiesti ir susigrąžinti gerbėjų reputaciją. Ar pavyko, dabar bėgantis laikas kaip tik formuoja tą įspūdį, kol šis albumas dar šviežias ir ant bangos. Bet panašu, kad jis gali atsigriebti už „The Hunter“ ydas.

Dabar, jau nežinia kiek kartų perklausęs šį susidomėjimo iš manęs sulaukusį įrašą, galiu pradėti vertinti jį kaip ir kitus – tais pačiais kriterijais, tuo pačiu šablonu.

Albumo viršelis.

Pirmasis sugluminęs daiktas. Spalvingas viršelis turėtų užkabinti metalo skyriuje CD parduotuvėje vaikštantį pirkėją su rėžiančiu žalios-raudonos kontrastu. Bet galime susikoncentruoti ir į patį objektą – mistinę būtybę, pabaisą didelėmis iltimis, raudonomis spiralinėmis akimis. Iš kairiosios išeina ilga antena. Kūnas žalias it vešli augalija, rankos (letenos?) senos, kaulėtos ir grėsmingos; kairiojoje laiko kažkokį ryškų šviesulį. Gal tai pavadinime minima saulė? Pats monstras šypsosi. Visa ta simbolika turi sunkiai suprantamą sąryšį, kurio aš vis dar neįkandu, bet jaučiu jam esant. Jei žiūrėsime bendriau – daugiau ar mažiau fantastinis vaizdas, kokių galime rasti ant kiekvieno „Mastodon“ albumo, nes šios grupės kūrybos tematika dažniausiai būna fantastinė („Leviathan“ ir šio albumo pažiba „Blood and Thunder“ yra tiesiog chrestomatiniai šio bruožo pavyzdžiai). Galime šią pabaisą tiesiog priimti tai, kaip turėtų atrodyti šio albumo muzika – spalvinga, įvairi ir su prasme. Esu papirktas viršelio įvaizdžio ir rašau šiek tiek nerealius 8,5 balo.

Tekstai.

Jau minėjau esminę pastabą – fantastinė tematika dominuoja bet kuriame „Mastodon“ albume, ką atspindi viršelių įvaizdis. Specifinis jų kūrybos elementas – dažniausiai yra pasakotojas, kalbantis netiesiogiai, bet pirmuoju asmeniu. Dėsto ne apie save (nebent pamini savo savijautą ir tai padaro pakiliai), o apie bendrą situaciją, apie aplinkoje esančią mistiką (demonus, milžinus ir visa kita, ką mėgsta paminėti „Mastodon“). Jei ir tekste neminima griūvantys kalnai ar sienos, visada yra kažkoks netiesioginis pasaulio arba veikėjo ribų pralaužimas, taip tekstų autoriai išduoda savo jaunatvišką pasaulėžiūrą. Didesnės ideologijos kaip literatūros pamokoje nedėstysiu kilometrais, tik paminiu svarbiausius momentus. Bendra struktūra retai atitinka klasika patapusį „posmas-priedainis“ dėstymą. Žodynas gan platus (amerikiečių grupė, anglų kalba gimtoji, tad tai menkas privalumas, nors faktas, kad geriau už visokius „I wanna cake (x32)“). Na, apibendrinus viską žmonių kalba, nieko labai įmantraus ar nuostabiai įdomaus, bet aukštesniame nei vidutinis lygyje. 7,5 balo.

Atlikimo technika ir instrumentai.

Šitoje srityje turbūt „Mastodon“ naujienų novatoriškiems klausytojams nepateikė. Atlikimo techniką mažai tegalime atskirti nuo praeitų albumų. Instrumentai vėlgi visiškai tie patys – gitaros, bosas ir būgnai. Klasikinis roko-metalo įrankių paketas visomis istorinėmis epochomis ir didelių staigmenų tokiu sprendimu nesukursi. Visgi, kur jau kur, bet progresyviajame ar sunkiajame metale „Mastodon“ ne ekscentriški, jie kaip tik labai klasiški. Tik turi kitokių savitumų.

Man visada smagu klausyti grupės, kuri turi ryškų bosą. „Feast Your Eyes“ klausantis visą dainos laiką tu puikiai girdi aštrią jo liniją, taip pat ir yra kitų tokių kūrinių (pvz. „Tread Lightly“), bet čia iškyla amžina roko taisyklė – gitaros nustelbia bosinę, nors tu ką, todėl titulinis kūrinys „Once More ‘Round the Sun“ turbūt yra tokio scenarijaus pavyzdys. Bosą, įtempęs ausis, girdėsi, tačiau tektų suvokti vienintelį dalyką – jis tik tam, kad padėt pamatą melodijai, daugiau viską atlieka gitaros. Turbūt pats nepriklausomiausias įnagis šioje situacijoje lieka būgnai. Apskritai, bet kokio muzikinio stiliaus istorijoje perkusija, mušamieji turėjo tik sau priklausančią paskirtį – „vesti“ ritmą ir tempą. Todėl pasakyti, kad ir čia „Mastodon“ kažkuo išsiskiria, labai sunku.

Kolektyvas išvysto labai švarų ir gražų garsą, patvirtindami, kad kaip progresyviojo metalo atlikėjai yra gana techniški. Rašau už šį kriterijų grupei 7 balus.

Instrumentų vaidmuo, muzikinės ypatybės.

„Mastodon“ turbūt ne to tipo grupė, kurioje instrumentai turėtų akivaizdžią įtaką muzikos specifikai. Turbūt jie šiame, taip pat ir kituose albumuose atlieka tik techninę paskirtį – groti taip, kaip „įsako“ šeimininkas. Vis dėlto, iškrypstant į tai, kokia yra bendra visuma, ji tikrai nėra nuobodi. Štai gitaros partijos dažniau būna sunkios posminėje dalyje, o aštrumo jos įgauna tarpposminiuose pragrojimuose ar solo partijose. Daugiau vietos bosui paliekama būtent ties posmais. Visa tai byloja faktą, jog „Mastodon“ yra pakankamai klasiški metalistai. Būgnų ritmai įvairūs, bet bendroje visumoje neišsiskiriantys – todėl klausantis vieną dainą gali sakyti „o, kaip gerai groja“, antrą paklausęs – „ir šita gera“, bet perklausius dešimt jau pradėsi žiovauti. Tas pats su būgnų partijomis. Vokalas gal ir neblogas, bet šiuo atveju net atskiruose fragmentuose jis nesužiba – ne kiekvienas turi Merkurį, bet yra pakankamai grupių, kur vokalas į instrumentuotę įsipaišo taip, kad nei pats sau, nei instrumentinėms linijoms nepakenktų. Galima diskutuoti apie lydimųjų vokalų įtaką, bet manau, jie tik prideda ryškesnės spalvos, bet muzikinių ypatybių čia nekeičia.

Kitas kylantis klaustukas – ar muzika spalvinga? Pakankamai. Nors nepasakyčiau, kad labai. Yra pakankamai skambių kūrinių, kur vokalistas dainuoja aukštesniame registre („The Motherload“) ir instrumentai groja sunkiai, bet su kažkokia emocionalumo užuomazga. Yra labai tiesmukiškų ir galingų kūrinių, kurie metalo ragauti nepratusiai ausiai gali pasirodyti pernelyg monotoniški („High Road“ – turbūt populiariausias albumo kūrinys, beje, priedainio dalyje vokalas taip pat aukštesniame registre ir, kiek nugirstu, bent du balsai unisono pozicijoje). Greitas tempas grupei, pasirodo, irgi nesvetimas (tą atskleidžia vienas mėgstamiausių mano kūrinių „Once More ‘Round the Sun“). Pakankamai išsiskiria daina, kuri nors ir kiek lėtesnė, bet, mano galbūt kiek subjektyviu požiūriu, kadangi aš ją laikau numeris vienas albume, turinti subtilumo pradžios-pabaigos spalvingame skambesyje ir kiek atvirkščiu sprendimu – posminė dalis aktyvesnė už priedainį, taip pastarajam leidžiant išsiskirti tuo, kad jis šiek tiek iškrenta iš konteksto pagal savo pasyvumą – kalbu apie „Chimes at Midnight“. Melodijos ieškančiai ausiai galėčiau pasiūlyti „Asleep in the Deep“ – nelabai melancholiška, bet ir nelabai pozityvi, tokia šiek tiek įdomi, kaip jūros gėrybė – arba skaniai susiklauso, arba meti lauk atmetimo reflekso paveiktas. Bet mane ji užkabino. Jei žvelgsiu į antrąją albumo pusę, turbūt pastebėsiu jog situacija kartojasi. Apibendrindamas turbūt galėčiau pasakyti, jog šitas albumas kaip saldainių asorti, turintis visko ir po biški, todėl gal visumoje muzikiniais aspektais nublankstantis. Melodingų, galingų, įtemptų, greitų, lėtų dainų pasirinkimas pakankamas ir rašau 7,5 balo.

Albumo koncepcija.

Albumas nekonceptualūs, bet turbūt įdomu būtų panagrinėti kūrinių išsidėstymą. „Tread Lightly“ gal kaip įžangai įdomus pasirinkimas, tačiau ne pats geriausias. Gal būdamas muzikantų vietoje dėčiau kažką tokio kietesnio, sunkiau virškinimo, bet ne per daug progresyvaus. Tam tiktų „High Road“ ar „Aunt Lisa“ arba gal net skambų priedainį turinti „Ember City“. O po to eina visi efektingi kūriniai iš eilės – „The Motherload“, „High Road“, „Once More ’Round the Sun“ ir „Chimes at Midnight“. Po to, į antrąją pusę klausant albumą, įspūdis gali ir pranykti, nes užleidžiama vieta eilei dainų, kurias šio albumo kontekste galima laikyti vidutinybėmis. Todėl jei skeltume albumą į dvi puses ir padėtume ant įsivaizduojamų svarstyklių, kurios sveria muziką pagal tai, kiek ji turi potencialo užkabinti klausytoją, tai pirmoji aiškiai nusvertų antrąją dalį. Nors aš antroje pusėje irgi turiu palikęs asmeninių simpatijų ir ryškiausia turbūt vadinčiau „Ember City“ dainą. Tas „galų“ nesuderinamumas ir nevienoda vertė galbūt leidžia kritikuoti albumą. Gal pabaigos sprendimas neblogas – visada progresyvistai į galą kišdavo maštabiškiausią kūrinį, kad ilgiau „pakankinti“ klausytoją. Tai „Mastodon“ dėliodami tvarką turbūt pasekė „Camel“ – „Lady Fantasy“ arba kad ir savo seniau išleisto „Crack the Skye“ albumo pavyzdžiu – įdėjo „Diamond in the Witch House“ – progresyvus, gal kažkiek monotonišką ir ilgą kūrinį. Gaila, jis nuo minėtų pavyzdžių išsiskiria tuo, jog tai tikrai ne stipriausias albumo kūrinys. Taigi, dainų išsidėstymas nusipelnė 7 balų.

Dabar padėliokime kūrinius į kategorijas:
Progresyviausias – „Diamond in the Witch House“
Ryškiausias – „High Road“
Paprasčiausias – „Halloween“
Įdomiausias (subjektyviai vertintina kategorija) – „Chimes at Midnight“
Labiausiai užkrečiantis – „Once More ‘Round the Sun
Techniškiausias – „The Motherload“
Melodingiausias – „Asleep in the Deep“
Blankiausias – turbūt tas pats progresyvusis „Diamond in the Witch House“
Apskritai stipriausias – „Chimes at Midnight“

Favoritų top5:
1. „Chimes at Midnight“
2. „Once More ‘Round the Sun“
3. „The Motherload“
4. „Tread Lightly“
5. „Ember City“

Dabar laikas vertinti patį albumą. Priminsiu vertinimo skaičiuoklę. Į bendrą balą įeina: 5 procentai balo už viršelį, 15 procentai balo už tekstą, 25 procentai už techniką ir instrumentus, 30 procentų už muzikines ypatybes bei 25 balo procentų už koncepciją. Visos tos procentinės dalys susuomuojamos ir gaunamas galutinis skaitinis įvertinimas, kurio intervalas yra nuo 0 iki 10.
Skaičiuojame: 0,05 * 8,5 + 0,15 * 7,5 + 0,25 * 7 + 0,3 * 7,5 + 0,25 * 7 = 7,3 balo.
Suapvalinu, kad būtų aiškesnis formatas, iki pusinio balo ir gaunu: 7,5 balo.

Viso albumo įrašas:

„Chimes at Midnight“ gyvai (koncertiniai įrašai nelabai geros, juk gi „telefoninės“ kokybės):

„High Road“ gyvai (antroji skambanti įraše daina „The Sparrow“ yra iš albumo „The Hunter“):

Parengė Einaras Sipavičius


   

Facebook comments