Renginio recenzija | „Apocalyptica“ Kaune: tarp simfoninių ir sunkiosios muzikos garsų

Penktadienio vakarą Kauno „Žalgirio“ areną drebino suomių violončelininkai „Apocalyptica“. Bene aštuntąjį kartą Lietuvoje besilankę muzikantai šį kartą atvyko ne vieni – tikrų tikriausius metalo garsus simfoniniu skambesiu papildė taip pat iš Suomijos atvykęs kamerinis orkestras „Avanti!“, garsėjantis šiuolaikinės muzikos projektais.

Milžiniška užuolaida bei akinančios šviesos – tikriausiai visi efektai, kuriuos tą vakarą teko pamatyti. Tiesa, grupei „Apocalyptica“ to užtenka, nes trys, ant scenos nenustygstantys violončelininkai, yra didesnis šou už bet kokias šaudančias liepsnas ar kitus triukus. Instrumentai muzikantams netrukdė nei lakstyti, nei šokinėti, nei kratyti galvų, o juo labiau – puikiai ir techniškai groti.

Galbūt šis grupės visapusiškumas ir pritraukė itin įvairią publiką – nuo kostiumuotų dėdžių ir tetų bei šeimų su vaikais, iki sunkiosios muzikos gerbėjų bei šalia scenos klykiančių paauglių. Panašu, kad auditorija vis dėlto turėjo šį tą bendro – visi mėgavosi tiek melodijomis, pripildytomis metalo skambesio, tiek lyriškomis baladėmis, o jaunos mergaičiukės priekyje net kūkčiojo, violončelininkui Perttu Kivilaakso priartėjus prie jų.

Koncerto repertuarą sudarė daugiau nei dvidešimt kūrinių. Klausytojai išgirdo iki turo „Apocalyptic Symphony“ niekuomet gyvai neatliktą dainą „Peace“, grupės „Sepultura“ kūrinį „Inquisition Symphony“. Žiūrovai turėjo progą ir palinguoti grojant legendiniam „Bittersweet“, be to, nebuvo apsieita be grupės „Metallica“ dainų, kurios, tikriausiai kažkada ir padėjo šiems violončelininkams prasiskinti kelią į didžiąsias scenas. Iškviesti bisui „Apocalyptica“ publikai padovanojo dainą „Nothing else matters“ ir paskutiniai likę sėdintys atsistojo.

Panašu, kad aštuntasis kartas – tikrai ne paskutinis, kada šie vyrai lankosi Lietuvoje. Į kiekvieną jų koncertą žmonės ėjo ir eina, dažnas jų – toli gražu nebe pirmą kartą. Nesunku suprasti kodėl: koncertuose visuomet galima pamatyti bei išgirsti puikų ir nenuobodų atlikimą, šiltą bei paprastą bendravimą tiek su publika, tiek su kitais muzikantais, nebandymą įsisprausti ar įsprausti kitų į kažkokius sugalvotus rėmus. Abejonių, kad „Apocalyptica“ žino, ką daro ant scenos, neturėtų kilti niekam.

Fausta Marija Leščiauskaitė

Nuotraukų autorius - Vytenis Jurevičius



   

Facebook comments