RENGINIO RECENZIJA | „Judas Priest“ Vilniuje: kokybiška, profesionalu, bet... (+ FOTO GALERIJA)

Niekada nesu su tokiu liūdesiu uždaręs Youtube lango, kaip po 2015-ųjų birželį įvykusio Judas Priest koncerto Helsinkyje filmuotos medžiagos peržiūros. Matyti kaip senolis Robas Halfordas, it nusitašęs senis, įsikibęs į motociklą iš paskutiniųjų bando ištraukti, ir nelabai sėkmingai, Painkiller priedainį verčia susimąstyti, kad sugebėjimas laiku ir vietoje pasitraukti, o ne daryti iš savęs parodiją, yra neįkainojama vertybė. Nenuostabu, kad po tokių vaizdų gruodžio 8-osios koncerto laukiau su nerimu.

Priartėjus prie Siemens arenos prieigų darėsi aišku, kad šįvakar čia susirinko nemenka dalis vyresniosios kartos atstovų, kuriems Judas Priest tai paauglystės dievukai. Be jokios abejonės netrūko ir jaunesnio amžiaus klausytojų adoruojančių heaviuką bei trokštančių pamatyti žanro klasika tapusius britus. Kaip dar viena klausytojų grupę, nepriklausoma nuo amžiaus, galima išskirti tuos, kurie tą vakarą kažkur toli užnugaryje paliko Aristotelio aukso vidurio taisyklę. Turiu omeny asmenis, kuriuos svajingas alkoholio liūnas įtraukė kiek per giliai ir koncertui dar nė neprasidėjus vestibuliarinis aparatas jau buvo beišeinąs iš rikiuotės. Bet publikos sociologinę analizę palikime nuošalyje.

Pirmieji scenoje pasirodė britų hard rock veteranai UFO. Neatsilikdami nuo vakaro headlinerių jie taip pat savo gerbėjams šiemet pateikė naują albumą „A Conspiracy of Stars“. Su pastaruoju atidžiau susipažinti Lietuvos publika galėjo kovo mėnesį vykusiame albumo pristatymo koncerte. Nežinau, kaip viskas klojosi tąsyk, mat nesu šios grupės fanas ir minėtame koncerte nedalyvavau. Šįkart įspūdžiai dviprasmiški. Instrumentinė pusė ok, bet Philo Moggo vokalas tai švelniai tariant pasėdęs. Pastoviai neišdanuojamos aukštos tonacijos vietos egzaltacijos nekėlė. Gerai, kad grupė nuo 2003 metų turi tokį gitaristą kaip Vincentą „Vinnie“ Moorą. Kadais su Alice Cooper grojęs gitaristas traukė visą grupę kaip ta moteriškė, apnuogintomis krūtimis ir Prancūzijos vėliava rankoje, minią kovotojų su savimi viename žymiausių Eugène Delacroix paveikslų „La liberté guidant le peuple“.

Iš Rock Bottom kūrinio išplaukęs soliakas, kuomet Vinnie gitarėlę kamavo turbūt kokias penkias minutes, o gal ir dar ilgiau, buvo UFO pasirodymo kulminacija. Galima grožėtis ir gerėtis tuo ką išdarinėja šis virtuozas, tačiau pasitraukus gitarai nuo pjedestalo ir prie mikrofono grįžus P. Moggo išsyk apimdavo liūdėsiukas. Pasijausdavai taip lyg žiūrėdamas Davido Lyncho „Mulholando kelią“ būtum staiga bloškiamas tiesiai į laidos „24 valandos“ best of siužetus, sugriaunančius į šipulius bet kokius iki tol susikurtus taurius vaizdinius. Tai tiek.

Scena uždengiama didžiule skraiste su per vidurį nusidriekusiu dideliu Judas Priest logotipu. Prabėgus pusvalandžiui šviesos prigesta, pasigirsta pirmieji akordai, skraistė lekia žemyn ir scenoje JUDAS PRIEST! Nors 2010 m. pabaigoje buvo skelbiama apie paskutinį šių britų turą ir išėjimą į užtarnautą poilsį, tačiau štai 2015-ieji ir prieš akis ta pati Robo Halfordo šutvė. Panašų atsisveikinimo triuką stebėjome ir gimtojoje Lietuvoje. Be abejo kalbu apie Žalgirio arenos karalių Sel.

Pradėję nuo Dragonaut iš naujausio savo albumo „Redeemer of Souls“ britų penkeriukė pernelyg į naująją kūrybą nesiorientavo, nors ir buvo sugroti dar keli gabalai iš minėtojo albumo, o akcentus dėliojo ant senų, laiko patikrintų hitų. Tokia strategija publikai patiko. Visi kartu su grupe traukė Turbolover, Breaking The Law, Painkiller ir kitus gerai žinomus kūrinius. Matėsi ir tokių, kuriuos gaivališki jaunystės prisiminimai nugynė į nirvaną, kurioje visa gyvenimiškoji buitis liko nuošalyje pasineriant į laukinį šėlsmą pagal seno gero heavio ritmą.

Visų dėmesį traukė jaunasis gitaristas Richie Faulkneris, kuris ypač aktyviai kontaktavo su publika ir demonstravo savo šešiastygės valdymo įgūdžius, bei būgnininkas Scottas Travisas nuolat teatrališkai į orą mėtęs lazdeles, jas sugaudavęs ir sėkmingai tęsdavęs savo darbą. Pats maestro Robas stebino savo garderobo gausa. Vos ne su kiekvienu kūriniu vis po naują aprėdą traukdavo iš užkulisių. Susirinkusieji turėjo galimybę pamatyti metalo koncertą ir madų šou vienu metu, taip sakant, 2 in 1. Spaudžia šypsena tie visi kniedyti rūbai ar džinsiniai paltai, bet ne jau leisi tokioms „puošmenoms“ gulėti spintoje, reikia juk prieš gerbėjus pasirodyti.

Robas Halfordas pasirodo ne tik vienas pirmųjų metalo subkultūros įvaizdžio (kožos, spygiai ir t.t.) formuotojas, bet ir backstage‘inio dainavimo pionierius. Dingsta jis mat persirengti ir vietoj to, kad grįžtų į sceną ir uždainuotų Judas Priest frontmenas ne kartą koncerto metu, savo partijas traukti pradėjo dar būdamas už scenos ribų, taip vadinamajame backstage. Netolimoje ateityje turbūt vokalistą vis rečiau ant scenos matysim, juk dainuoti iš užkulisių taip gera. Bet dėl paties Halfordo vokalo likau maloniai nustebintas, kad jis vis dar išlaikęs neblogą formą. Žinoma, galbūt yra kokių gudrybių, kurios padeda gyvai nuglūdinti vokalą iki pageidaujamo skambesio, bet nepaisant to matėsi, kad senolis stengiasi.

Norėtųsi turėti atskaitos tašką ir palyginti šį pasirodymą su kitais Judas Priest koncertais, bet deja. Anuomet kai 2005-ųjų gruodį šie britai pirmą kartą drebino Vilnių neturėjau galimybės to išvysti savo akimis. Tačiau įspūdžius iš šių metų koncerto taikliai nusako vienoje Lietuvos hip-hop scenos atstovo , nuskambėjusios eilutės: „Tūsas - ką žinau. Man visai normaliai. Nėra taip ,kad wow, bet ir ne pas Gralį“. Taigi koncertas nebuvo toks, kurį prisiminus skruostais imtu riedėti ašaros. Nebuvo tai ir visiškas nusivylimas, po kurio norėtųsi tik riebiai nusikeikti ir grįžus namo švystelėti per langą turimą grupės vinilinę plokštelę. Kokybiškas, profesionalus bet iki galo neįtaigus Advento rimtį sudrumstęs koncertas.

Koncerte lankėsi ir vertinos Vitalijus Gailius

Nuotraukų autorius - Mantas Daleckis:


   

Facebook comments