Renginio recenzija | Kaip verkėm ir juokėmės drauge su “keistuoliais” bei matėme stebuklus paprastuose dalykuose

„Mama, kiek daug žmonių! Čia bus šventė!“, – šypsojosi berniukas, linksmai zujantis aplink tėvų kojas, jiems šeštadienio vakarą keliaujant į Vilniaus „Siemens” areną. Vaikiška nuojauta neklydo – tą vakarą vyko šventė. Žinoma, gimtadienis jau savaime yra šventė, bet kartais tokiomis progomis nuėjęs į koncertą jautiesi lyg įprastame renginyje – padainuoja, galbūt pašoka, gal net keletą fejerverkų pokšteli. Ir nors šis scenarijus gana įprastas, “keistuoliams”, net jų pavadinimas byloja, niekada nebūdinga elgtis įprastai. Dvidešimt penktąjį jubiliejų Keistuolių teatras paminėjo iškilmingai, bet ne pompastiškai, šventiškai, tačiau be nereikalingų blizgučių. Tiesiog taip, kaip daro visuomet – sukūrė stebuklą iš paprastų dalykų.

Per ketvirtį amžiaus pastatęs 5000 spektaklių, Keistuolių teatras pirmąją koncerto dalį skyrė mažiesiems, rodydamas ištraukas iš per dvidešimt penkerius metus jiems prikrauto bagažo. Tiesa, ne visi „mažieji“ vis dar buvo maži. Kai kurie per šitiek metų šiek tiek ūgtelėjo, buvo barzdoti ir kostiumuoti, bet džiaugėsi kaip ir tie, kuriuos vis dar reikėjo pakelti, norint aktoriams perduoti gėles. Koncertą pradėjus daina „Aukštyn kojom“, ją keitė „Geltonų plytų kelias“, išėjus vieniems aktoriams ateidavo kiti. Žiūrovai galėjo prisiminti tokius spektaklius, kaip „Grybų karas“, „Laimingasis Hansas“, „Nepaprasto orkestro koncertas“, „Zuikio paveikslėliai“, „Mamulė Mū“ ir kitus. Užaugusiems pirmąja koncerto dalimi buvo nostalgiškai priminta apie senus gerus laikus, o vaikai krykštavo pamatę savo mylimus personažus.

Antroji dalis nuteikė kiek rimčiau, nors plojimų ir šūksnių nesumažėjo. Aktoriai leido publikai prisiminti tokius spektaklius, kaip „Liūdnojo vaizdo riteris“, „Meilė ir mirtis Veronoje“ bei kitus. Antrojoje koncerto dalyje skambėjo ir albume „Vogtos dainos“ įrašyti kūriniai. Kartu su aktoriais salė iš visų plaučių traukė „Šalia kelio karčiama“ bei kitas dainas, kurių žodžius bene kiekvienas lietuvis mokėtų pažadintas vidury nakties.

Vakaro kulminacija tapo dainos, nuskambėjusios „Paskutiniuose Brėmeno muzikantuose“. Šią koncerto dalį, kaip ir filme bei spektaklyje, pristatinėjo Ilona Balsytė, įkūnydama personažą į publiką besikreipianti rusišku akcentu. Žiūrovai tai juokėsi iš sąmojingų kalbų, tai verkė, išgirdę savo mylimas dainas. Grojant „Geltonai upei“ buvo galima susimąstyti, ar nuo šokinėjančių neįlūš grindys, o skambant paskutiniajai dainai „Dalia“, žiūrovai atidavė paskutiniuosius balso likučius.

Kodėl verkėme? Nes tai buvo labai gražu, tikra ir nepaprasta. Kodėl džiaugėmės? Nes jau dvidešimt penkerius metus jie reikalingi mums, o mes reikalingi jiems. Apgalvota buvo viskas – nuo dainų žodžių ekrane, iki publikos užėmimo. Ir niekas, net su įmantriausiais fejerverkais, patrankomis, šaudančiomis ugnį, įspūdingomis vaizdo instaliacijomis ar iš dangaus besileidžiančiais kaskadininkais, negalėtų prilygti tam, ką daro šis teatras, daugeliui niekaip neatsiejamas nuo muzikos, nes jie kiekvienu savo pasirodymu nusitaikę ne į akis, ne į ausis, ne į protus, bet tiesiai į širdis.



   

Facebook comments