Renginio recenzija | „Moonspell“ Vilniuje: Aukščiausio lygio šou nuo Alpha iki Omega

Antradienio vakarą prie Vilniaus klubo „New York“ būriavosi tamsiai apsirengusi ilgaplaukių metalo gerbėjų minia. Priežastis? Po dešimties ilgų metų laukimo antrą kartą Lietuvos sostinę aplankanti viena iš iškiliausių metalo grupių visoje Europoje - portugalai „Moonspell“.

Prieš ant scenos žengiant pagrindinei vakaro žvaigždei publikai apšildyti buvo paskirti net du vietiniai kolektyvai – black metalo atstovai „Dark Ravage“ bei dark metalo grupe save vadinantys „Xess“. Nei vieni jų pernelyg nenustebino, bet ir nenuvylė. „Dark Ravage“, į sceną išėję su legendinių „Kiss“ stiliaus kaukėmis ant veidų, grojo pagal elementarius tradicinės metalo muzikos kanonus su instrumentinėmis partijomis derindami galingą vokalisto growlą, tačiau jų muzikoje buvo ir originalių niansų, kurie kiek pagerino šiaip jau gan monotonišką skambesį. „Xess“ (išties, labai originalus pavadinimas perskaičius jį iš kitos pusės) buvo kiek įvairesni bei lyg ir bandė maišyti keletą skirtingų stilių (kažką tarp gotikinio metalo bei industrial su tam tikromis black ar net death priemaišomis), tačiau pasakyti, jog platesnis repertuaras padėjo grupei pasirodyti geriau, irgi neišeitų. Nors „Xess“ scenoje tikrai nėra naujokai (grupė susikūrė daugiau nei prieš dešimtmetį), kartkartėmis atrodė, lyg šis pasirodymas būtų buvęs pirmasis tokio lygio šou jų karjeroje. Bendra sukurta atmosfera „Dark Ravage“ gal net atrodė kiek geriau už savo „vyresnius“ kolegas.

„Moonspell“ scenoje pasirodė tik praėjus pusantros valandos nuo oficialios koncerto pradžios. Šou elementai nebuvo išskirtiniai – vienintelis vokalistas Fernando Ribeiro išėjo pasipuošęs viduramžių laikų karžygio šalmu, su kuriuo atliko visą pirmąjį kūrinį „Axis Mundi“ – taip pat yra pirmąjį naujausiame „Moonspell“ albume „Alpha Noir“. Paskutiniojo dvigubo albumo „Alpha Noir/Omega White“ dainos sudarė maždaug trečdalį visų grotų kūrinių: skambėjo minėtoji „Axis Mundi“, „Alpha Noir“, „Lickanthrope“, „Love Is Blasphemy“, „New Tears Eve“ ir ypač visą publiką įaudrinusi portugališka „En Nome Do Medo“. Neliko pamiršti ir dauguma senesnių hitų: „Alma Matter“, „Opium“, „Vampiria“, „Nocturna“, „Scorpion Flower“ bei kiti. Tiesa, likau kiek nusivylęs, kad neteko išgirsti mėgstamiausių „Grand Stand“ bei „A Greater Darkness“.

Visgi, labiausiai žavėjo ne pasirinkti kūriniai ar tam tikros režisūrinės detalės, o visiškas grupės narių atsidavimas muzikai ir ironiškas, šmaikštus nuoširdumas. Turbūt dar neteko pabūvoti koncerte, kuriame publika būtų taip įaudrinama praktiškai kiekviena daina – nesvarbu, ar tai pripažinti hitai „Alma Mater“ bei „Nocturna“, ar mažiau žinomas kūrinys su portugalų liaudies muzikos motyvais. Galbūt tai dar buvo pavykę „Rammstein“, tačiau jie tokį efektą pasiekė naudodami įvairiausias įmanomas ir neįmanomas šou priemones, o „Moonspell“ – vien iš vidaus spinduliuojančia aistra muzikai. Tai užvedė. Labai.

Sugrojus maždaug trylika – keturiolika dainų Fernando prisipažino tuoj ištarsiantis didžiausią tą vakarą, visuose koncertuose tradiciniu tapusį melą: „Tai bus jau paskutinė mūsų daina“. O tada draugiškai susitarė su fanais, kad šie „Moonspell“ palikus sceną sukels tokį triukšmą, jog grupė tiesiog privalės grįžti į sceną ir sugroti dar keletą kūrinių. Planas pavyko puikiai – griausmingas sutartinis „Moonspell“ ir jį sekusios ovacijos padarė savo, kolektyvas grįžo, o virš publikos galvų iškilo rankų miškas. Dainos „Mephisto“ metu galutinai atsipalaidavo ir kartu siautėjo net tie, kurie iki tol visą koncertą stebėjo ramiai ir nepasiduodami bendram, sutartiniam galvų kratymui. „Moonspell“ ne kartą gyrė Vilniaus publiką ir pažadėjo čia dar sugrįžti. Nežinia, galbūt jų vėl teks laukti ištisą dešimtmetį, o gal, pasekdami „Rammstein“(Lietuvoje koncertavo 2001, 2010 ir 2012m.) pėdomis, jie grįš nepraėjus nė dviems metams. Faktas, kad tokių koncertų, deja, būna ne tiek daug, tačiau lankytis juose galėtum kone kasdien, nes jie nuostabūs nuo pradžios iki galo, nuo Alpha iki Omega.

Belieka palinkėti „Moonspell“ sėkmės tolimesniame ture (kaip teigė Fernando: „Blogiausia dar ateityje“ (grupė numačiusi koncertą Pekine)) bei tikėtis šią black/gothic metalo legendą dar ne kartą išvysti mūsų šalyje.

/

Nenorite praleisti svarbiausių muzikos naujienų ir svetainės "Music.lt" ruošiamų rubrikų?
Užsisakykite specialų naujienlaiškį, pasieksiantį Jus elektroniniu paštu.



   

Facebook comments