Renginio recenzija | Vilnių pakerėjo įstabioji Lana del Rey

Pirmąjį vasaros antradienį prie Vilniaus „Siemens“ arenos įėjimo nusidriekė didžiulė, visą areną be vargo apjuosti galinti eilė. Visa susirinkusių žmonių minia į didžiausią Vilniuje, apie 11 tūkstančių asmenų talpinančią, areną rinkosi vedami vieno tikslo – pamatyti per pastaruosius metus žaibiškai išpopuliarėjusią bei naują puslapį pop muzikoje atvertusią amerikietę Laną del Rey (tikrasis vardas Elizabeth Grant). Praėjusiais metais itin sėkmingą antrąjį (ir pirmąjį kaip Lana del Rey) studijinį albumą „Born to Die“ išleidusios atlikėjos pasirodymas birželio ketvirtąją - vienintelis Baltijos šalyse.

Koncerto pradžia buvo numatyta 20h, o garbė apšildyti pagrindinę vakaro žvaigždę teko lietuvių elektroninės muzikos projektui „Golden Parazyth“. Faktas, kad pastaroji grupė yra laikoma viena geriausių šio stiliaus atlikėjų Lietuvoje verčia pripažinti karčią tiesą – netgi Baltijos šalių kontekste elektronikos vandenyse esame itin smulkios žuvelės. „Golden Parazyth“ muzikinės kompozicijos, nors savyje ir turi šiokią tokią idėją, yra pernelyg neišbaigtos, vienodos ir be didesnio originalumo. Silpni tekstai, kai be perstojo kartojamos dvi eilutės bei greitai įkyrėti pradedantys elementarūs iš pulto sklindantys garsai, kurie tiesiog įjungiami dainos pradžioje, o vėliau pagrindinis grupės vokalistas net nebeprisiliečia prie instrumento. Pamačius, kaip dirba ir kokia gausybe skirtingų instrumentų groja latviai „Instrumenti“, norisi susiėmus už galvos paklausti: ar Lietuva tikrai taip toli latvių užnugaryje, ar mūsų šalyje didžiausio pripažinimo tiesiog sulaukia ne tie, kurie turėtų.

Po pusvalandį trukusio lietuvių pasirodymo apie devintą, gan punktualiai pagal grafiką pasirodė ir pati Lana del Rey. Vos įžengusi į sceną atlikėja nustebino paprastumu – ji buvo apsirengusi trumpa šviesiai žalia, paprasta suknele be jokių bereikalingų blizgučių ar ekstravagantiškų aksesuarų. Nežinia, kuo Lana del Rey žavi labiausiai – išskirtiniu balso tembru, muzikinėmis kompozicijomis ar tekstais, bet paprastumas ir gebėjimas užburti tik savo kūryba, nebandant atkreipti dėmėsio kvailokais ir pigiais išsišokimais ar sudominti žmones išvaizda, o ne dainomis, vertas pagarbos. Pop muzikos pasaulyje pasiekti tokį populiarumą vien kokybiška muzika gali tik labai retas atlikėjas – galbūt todėl Lanos del Rey fenomenas toks neįprastas ir maloniai stebinantis. Nors norėtųsi tikėti, kad tai – po truputį gerėjančio masių muzikinio skonio ženklas, kol greta del Rey vis dar matomi tokie atlikėjai kaip Nicki Minaj, Justin Bieber ar Lady Gaga, kažko tikėtis ankstoka.

Koncertą pradėjusi pora mažiau žinomų kūrinių ir atsiprašiusi dėl kiek silpstančio balso, kuris, ypač pradžioje, išties neretai lūžinėjo, atlikėja po truputį perėjo prie didžiausių savo hitų pirmiausia sugrodama „Blue Jeans“, o vėliau ir titulinę antrojo albumo dainą „Born To Die“. Vakaro metu tarp beveik dvidešimties dainų buvo beveik visos, pelniusios Lanai del Rey pripažinimą: „Video Games“, „Ride“, „Blue Velvet“, „Summertime Sadness“, „Burning Desire“, „Carmen“, „National Anthem“ bei naujausias darbas, filmo „Didysis Getsbis“ garso takelis „Young & Beautiful”. Pritrūko nebent tik „Dark Paradise“, bet suprantama, kad atlikti visus publikos pageidaujamus kūrinius dažnai tiesiog nėra galimybių. Be savo kūrybos dainų Lana del Rey įvykdė ir prieš koncertą duotą pažadą sugroti kelis žinomų kūrinių koverius – visi gero klasikinio roko megėjai bematant sukluso išgirdę legendinės Bobo Dylano „Knockin‘ on Heaven‘s Door“, kurią perdainavo tokie atlikėjai kaip „Guns N Roses“, Roger Waters, Avril Lavigne ir daugelis kitų, pirmuosius akordus. Nors Lana del Rey sudainavo ne visą kūrinį, o švelnus jos vokalas viename didžiausių roko himnų skambėjo gan neįprastai ir kontrastingai, atlikėja sulaukė griausmingų ovacijų.

Visgi, turbūt daugiausiai pagiriamųjų žodžių Lana del Rey nusipelno ne dėl gyvo atlikimo (koncerte atlikėjai talkino gitaristas, bosistas, būgnininkas ir kelios smuikininkės), netradicinių lėtų, minorinių kompozicijų, prasmingų tekstų ar hipnotizuojančio ir vieno gražiausių vokalų, bet dėl unikalaus bendravimo su gerbėjais. Ar dažnai šiais laikais pamatysite atlikėjus, kurie koncerto metu bent keletą kartų leistųsi nuo scenos vien tam, kad susimuštų rankomis su dėl savo dievaičių tiesiog pamišusiais fanais, o koncerto pabaigoje keliolika minučių dalintų autografus ir kantriai fotografuotųsi su visais pirmose eilėse stovinčiais? Lana viena tokių. Nors atlikėja nusižengė nerašytai taisyklei, pagal kurią sceną palikę dainininkai dar bent kartą sugrįžta atlikti poros ar trejeto dainų, niekam tai neberūpėjo. Bent jau ne tiems, kuriuos pati atlikėja asmeniškai apdovanojo savo dėmėsiu. Dideliuose šalia scenos pakabintuose ekranuose spindėjo ne tik merginų šypsenos, bet ir iš džiaugsmo riedančios vaikinų ašaros.

Lana del Rey buvo sužavėta Vilniuje susirinkusių gerbėjų, o šie nenustygo vietoje reaguodami į kiekvieną menkiausią atlikėjos judesį šaukdami lyg patrakę. Galbūt eiliniam muzikos mėgėjui, birželio ketvirtąją apsilankiusiam „Siemens“ arenoje, tai atrodė kiek kvaila, bet vieno dalyko negali paneigti niekas – Lana del Rey yra išskirtinis reiškinys pop muzikos pasaulyje, tai mergina, žinanti, ką daro, ir muzika, sklindančia iš širdies, sugebanti uždegti ištisas gerbėjų minias.

Tuo pačiu metu Vilniuje ir Kaune grojo dvi skirtingų laikotarpių legendos. Ir jei „Žalgirio“ arenoje susirinkę žmonės matė turbūt paskutinį su scena atsisveikinančio Erico Claptono pasirodymą mūsų šalyje, tai „Siemens“ arenoje pasirodžiusi Lana del Rey dar tik pradėjo savo kelionę į muzikos viršūnę. Jei ji ir toliau tokiais žingsniais kils į viršų, tikėtina, kad karjeros pabaigoje drąsiai galėsime ją vadinti vienintele ir tikrąja visų laikų kokybiškos pop muzikos karaliene.

/

Nenorite praleisti svarbiausių muzikos naujienų ir svetainės "Music.lt" ruošiamų rubrikų?
Užsisakykite specialų naujienlaiškį, pasieksiantį Jus elektroniniu paštu.



   

Facebook comments