RENGINIO RECENZIJA | Žuvėdų ainiai Vilniuje: „Grand Magus“ ir „Amon Amarth“ (+ FOTO GALERIJA)

Lietuvaičius metalistus Kalėdos aplanko gana anksti. Praeitas metais, 2015 gruodžio 8 dieną „Judas Priest“ koncertas „Siemens“ arenoje, šiais, Švedijos metalo milžinų ar titanų (daug epitetų buvo galima išgirsti) „Amon Amarth“ debiutavimas Vilniaus menų fabrike „Loftas“.

Gruodžio dešimtoji gero oro nežadėjo nuo pat ryto. Už lango lapkritis, kaip sakant: „Šlapia šlapia kur dairais“, tačiau vis labiau artėjant vakarui, po truputį balo gatvių dangos. Matyt, skandinaviško desanto įtaka, kuri ne tik sniegą, bet ir juodų „kožų“ armiją kvietė Švitrigailos gatvės link. Prie menų fabriko „Loftas“ pastarųjų vora suponavo mintį, kad laukia sausakimšas renginys, kuri, įėjus, pasitvirtino.

Prieš pat 20.00 valandą, aplink sceną susibūrę klausytojai, laukė apšildančiosios grupės „Grand Magus“, kuri, iki jų debiuto Lietuvoje, kiekvienam tautiečiui nebuvo girdėta. Nestandartinė, trijų narių sąranga: Janne „JB“ Christoffersson, Mats „Fox“ Skinner, Ludwig „Ludde“ Witt, susikūrusi prieš dvidešimt metų negali pasigirti skaitlinga diskografija. Joje vos aštuoni albumai, pradėti leisti tik 2001 metais, nuo susikūrimo praėjus penkeriems metams. Paskutinysis išleistas 2016 metų gegužės mėnesį „Sword songs“, kurio kūriniais galėjo pasidžiaugti gausiai susirinkusi publika.

Vakaro afišoje „Grand Magus“ pasirodymas turėjo prasidėti 20.00, tačiau prasidėjo anksčiau. Germaniškas punktualumas, matyt, nesvetimas ir skandinavams. Scenoje išsirikiavusi trijų vyrų kompaniją užvedė publiką bemaž 45 minučių siautuliui, kurį skatino tokie kūriniai, kaip: „Varangian“, „Ravens Guide Our Way“, „Steel Versus Steel“, „Iron Will“, „Hammer of the North“ ir t.t. Kiekviena daina reprezentavo konkretų albumą, tokiu būdu buvo pristatomi visa grupės diskografija. Vokalistas, Janne Christoffersson‘as aktyviai bendravo su publika, kuri buvo gausiai susirinkusi (gana nedažnas atvejis grojant apšildančiajai grupei). Pasibaigus „Grand Magus“ pasirodymui, vyrukai paliko sceną žadėdami sugrįžti. Vilniaus publikos šiltas priėmimas buvo sutiktas kaip malonus netikėtumas, leidęs dalintis tokiais pažadais. Belieka tikėtis, kad jie nebus tušti.

„Grand Magus“ estafetę perleido vakaro kaltininkams „Amon Amarth“, kurių laukiant, tušti ploteliai netoli scenos buvo užpildomi, o antrajame aukšte, prie rūbinės, sustojusių žiūrovų gretos priminė špokus, susispietusius ant elektros laidų palei vyšnias, laukiančius progos, jas sulesti.

O „lesti“ buvo ką. Scenoje išsirikiavę žuvėdų ainiai: Johan Hegg, Olavi Mikkonen, Johan Söderberg, Ted Lundström, Jocke Wallgren su lig pirmaisiais „The Pursuit of Vikings“ akordais, įsiūbavo salėje susirinkusią metalistų ordą. Vikingų dvasios įtvirtinimui pasitarnavo ir kiti įžanginiai grupės kūriniai, kaip kad „As Loke Falls“, o ypač „First Kill“, prieš kurį vokalistas Johan Hegg pademonstravo beveik idealią lietuvišką tartį, kurią sugebėjo išlaikyti iki pat koncerto pabaigos.

„Labas Lietuva“, „Labas Vilnius“, „Ačiū“ per visą grupės pasirodymą skambėjo taip pat dažnai, kaip ir vis naujai susisukę moshpitai, kurie it audringa jūra, išmesdavo į krantą ne vieną, metaliūgą, nusprendusį „pasipliuškenti rankų jūroje“.

Nuolatinis grupės bendravimas su klausytojais vis labiau juos judino. Skambant: „Deceiver of the Gods“, „Death in Fire“, „Destroyer of the Universe“, „On a Sea of Blood“, „Father of the Wolf“ ir kitiems kūriniams, atmosfera ėmė sparčiai kaisti. „Loftas“ tapo tikra pirtimi, su vis labiau šlampančiais asmenimis tiek scenoje, tiek ir publikos gretose.

Trumpam stabtelėję „Amon Amarth“, sugrojo paskutiniuosius, vizitine kortele, tapusius grupės kūrinius: „Raise Your Horns“ (kuomet scenoje tekėjo gėrimai didžiuliuose raguose), „Guardians of Asgaard“ bei „Twilight of the Thunder God“. Atliekant pastarąją dainą, įspūdžio sustiprinimui scenoje pasirodė milžiniškas Toro kūjis, kurio net ir „Marvel“ komiksų kūrėjai užpavydėtų. Gaila, kad bene populiariausia grupės daina nesublizgėjo. Visiškai nesigirdėjo gitarų, jos buvo užgožtos vibracijos.

Su panašiomis bėdomis susidūrė ir kai kurie kiti „Amon Amarth“ kūriniai. Garsas toli gražu nebuvo tobulas, galbūt kaltas jo stiprumas, nesuderintas su sąlyginai nedidelėmis „Lofto“ patalpomis. Galbūt kažkas kitas, tačiau, tai nesumenkino švedų desanto šou, kuris, ko gero nebus paskutinis. Reikia manyti, kad taip ir bus.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian ir fotografavo Vytenis Jurevičius.


   

Facebook comments